Gražutės didysis ir mažasis dviračių trasos žiedas

Gražutės didysis ir mažasis dviračių trasos žiedas
nuo 37 km iki 45 km
1-2 dienos
dviračių takai, asfaltas
vidutinis

Gražutės didysis ir mažasis dviračių trasos žiedas

Baltijos aukštumų šiaurės rytų pašlaitėje, ežerais ir miškais turtingoje kalvotoje vietovėje, prasideda gražiausia rytų Aukštaitijos upė – Šventoji, kuri į vieną hidrografinę sistemą sujungia po Gražutės regioninį parką pabirusius ežerus. Dėl kalvoto reljefo, gausybės ežerų, tyro vandens, gražių dar nepaliestos gamtos vaizdų šis regionas vadinamas Lietuvos Šveicarija. Kalvotu krašto reljefu ir miško keliukais geriausia keliauti kalnų arba turistinio tipo dviračiais.

Rimtam žygiui nusiteikę keliautojai gali pasirinkti didįjį dviračių žiedą, o norintiems  neskubėti ir ramiai pasižvalgyt po gamtą ir maloniai , be didelės įtampos,  beminant dviračio pedalus, turiningai ir aktyviai praleisti  laiką, rekomenduojame  pasirinkti mažąjį dviračių žiedą.

Dalis maršruto yra bendras abejoms trasoms. Dviračių trasose įrengtos nuorodos, informaciniai ženklai ir nukreipiančiosios rodyklės, neleis jums pasiklysti kelionės metu, o įrengtuose stenduose rasite ne tik žemėlapius, bet ir išsamią informaciją apie parko gamtą ir lankytinus objektus.

Gražutės didysis ir mažasis dviračių takai Valstybinio turizmo departamento organizuotame konkurse ,,Sėkmingiausias 2008 metų turizmo projektas“ tarp daugelio šalyje garsių įgyvendintų projektų buvo paskelbti nugalėtojais.

Gražutės didysis dviračių trasos žiedas (45 km)

Šis maršrutas jungia įdomiausius parko kultūros ir gamtos objektus bei įstabius kraštovaizdžius. Dviračių trasa juosia vaizdingas vietoves, vingiuoja miško keliukais ir paežerėmis. Trasos ilgis 45 km. Kelionę rekomenduojame pradėti Salake – bene gražiausiame regiono miestelyje, kuris garsus savo Šv. Apaštalų Petro ir Povilo atlaidais ir unikalia neogotikine tašytų akmenų Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia. Jos bokštas kyla į svaiginantį 72 m aukštį, nuo kur atsiveria apylinkių panorama į miestelį ir Luodžio ežerą. Gražutės regioninio parko direkcijos lankytojų centre (Laisvoji aikštė 14, Salakas) teikiama profesionali, visapusiška informacija apie regioninio parko lankytinas gamtos ir kultūros paveldo vertybes, kraštovaizdį ir biologinę įvairovę, stovyklavimą. Lankytojų centre įrengta Salako krašto etnografinė ekspozicija ir V. Žilinskienės „Jūrų muziejus“. Jame ne vieną dešimtmetį kauptos jūrų grožybės skaičiuojamos jau ne vienu tūkstančiu: didžiulis omaras, japonų jūros ežiukas, džiovintas rykliukas, Indonezijos salose naudoti pinigėliai, spalvoti koralai.

Keliaujantys trasa gali aplankyti Kiemionių piliakalnį, alkakalnį vadinamą Kunigokalniu, 3 pilkapynus, aplankyti energetikos muziejų, senąsias Žagarynės kaimo kapines, žydų ir totorių kapines, pamatyti gamtos paminklais paskelbtus objektus – Salako pušį ir Egles seses. Keliaujantiems trasa pristatoma ir unikali parko gamta: benuotakinis Švento ežeras, šeštas pagal dydį šalyje Luodžio ežeras, gražiausias žmogaus dirbtinis vandens telkinys su 50 salų – Antalieptės marios.

Gražutės mažasis dviračių trasos žiedas (37 km).

Ši trasa eina pro Apiričio, Ilžikio, Asavėlio, Asavo, Tūmiškio ir aplink Samavo ežerą. Trasa prasideda nuo Zarasų kempingo, tačiau dalis jos jungiasi su Gražutės didžiuoju dviračių trasos žiedu, todėl galite išbandyti savo jėgas ir abejose trasose. Keliaujant šiuo maršrutu lankytojams suteikiama galimybė susipažinti su Gražutės giria, pasigrožėti ežeringu-miškingu Gražutės regioninio parko kraštovaizdžiu, pamatyti šias gamtos bei kultūros paveldo vertybes: Apkartų ir Samaukos pilkapynus, Bielkaučiznos piliakalnį, Gulbinės liepas. O smaližiams siūlome būtinai apsilankyti Janinos Milašienės ekologiniame bitininkystės ūkyje Pagrundų kaime. Šeimininkė, kuri jau daugiau nei keturiasdešimt metų bitininkauja, mielai jus priims, skaniai pavaišins, pamokys, kaip gražiai sugyventi su kartais taip skaudžiai geliančiais vabzdžiais.


Dviračių trasose įrengtos:
3 atokvėpio aikštelės: prie Gulbinės liepos, Šiurpelio ir Gėlinio ežerų. Jos skirtos trumpalaikiam poilsiui be nakvynės ir laužaviečių.
2 poilsiavietės: prie Ilžikio ežero ir Pagrundų kaime, prie bitininkystės ūkio. Jos skirtos jūsų poilsiui be nakvynės. Čia galima kurti laužus įrengtose laužavietėse.
3 stovyklavietės: prie Asavo ir Luodžio ežerų, kuriose galima apsistoti nakvynei su palapinėmis, kūrenti laužus įrengtose laužavietėse, yra miško baldų ir kitos įrangos reikalingos poilsiui.

Informacinis leidinys su žemėlapiu "Su dviračiu po Gražutės regioninį parką"

http://www.grazute.lt/Uploads/Files/File/06%2001%20lankstukas-1.pdf

http://www.salakas.lt/viewpage.php?page_id=21

http://www.mariukasm.lt/grazutes-didysis-dviraciu-trasos-ziedas

nuoroda: MariukasM.LT / CC BY-NC-ND 3.0

 

Kaina žmogui:

Gražutes didysis dviračių takas:    100 litų viena diena/  185 litai 2 dienos

Gražutės mažasis dviračių takas :   100 litų viena diena/ 185 litai 2 dienos

Į kainą įskaičiuota: grupės vadovas, dviračių nuoma, transportavimas ir techninė pagalba, šalmai, pirštinės, dviračių krepšiai.

Papildomai galima užsisakyti maistą kelionei , nakvynę kaimo sodybose arba netoliese esančiuose viešbučiuose. Keleiviai vežami komfortabiliu autobusu, dviračiai - specializuota priekaba.

Nuomuojantis tik dviratį , kaina: 40 lt

Dviračiai nauji, vokiški: Kalkhoff, Focus, Rixe.

 

Gražutės didžiojo dviračių trasos žiedo metu lankytini objektai:

Jūrų muziejus

Gražutės regioninio parko lankytojų centre įsikūręs Vidos Žilinskienės „Jūrų muziejus“ yra bene labiausiai nuo vandenyno nutolęs jūrų muziejus. Jūrų muziejus - tai unikali, per 30 metų kaupta jūros gyvūnų, spalvingųjų koralų, kriauklių, suvenyrų ir fosilijų kolekcija. Pasak kolekcionierės mokytojos Vidos Žilinskienės, eksponatų skaičius jau seniai perkopė 3 tūkstančius ir tai dar ne pabaiga. Atvykusius nustebins didžiulis omaras, Japonų jūros ežiukas, džiovintas rykliukas, plėšrūnė piranija, Indonezijos salose naudoti kriauklės - pinigėliai, o gerasis Kaukutis išpildys gražius jūsų norus. Apsilankę muziejuje išgirsite ne tik kvapą gniaužiančių istorijų apie pavojingas jūrų keliones, nuodingąsias kriaukles, gydomuosius sepijų miltelius, bet ir pamatysite gausybę neįprastų ir neregėtų jūros gelmių gyventojų. O jei labai pasiilgote jūros, tikrai išgirsite ją, kriauklėse ošiančią. Kas 1000 lankytojas laimi specialų V.Žilinskienės prizą. Kokį? Atvykite, galbūt šįkart laimė nusišypsos jums.

Salako krašto etnografinė ekspozicija

Salakas - tai bene gražiausias Aukštaitijos miestelis garsus savo akmenine bažnyčia, vertingas išlikusiu spindulinių gatvių planu, jaukus išpuoselėtais mediniais gyvenamaisiais namais.. O koks jis buvo garsus ir žinomas XX amžiaus pradžioje, kuomet čia mokytojavo šviesuolis Antanas Poderis, bažnyčios statyba ir salakiškių dvasinimų rūpinosi kunigas A. Kryžanauskas. O kokie šaunūs anuomet buvo muzikantai ir meistrai apie kurių "peterburskas" armonikas žinojo visas kraštas. Gyveno tada išmoningieji žydai, valdę beveik visą miestelio rinką, o Salako totoriai buvo nepralenkiami kailiadirbiai. Į miestelio garsiuosius prekymečius pirmadieniais suvažiuodavo pirkliai net iš paties Vilniaus. Apsilankykite Gražutės regioninio parko lankytojų centre įrengtoje Salako krašto etnografinėje ekspozicijoje ir sužinosite viską apie XX amžiaus salakonų gyvenimo būdą, miestelėnų charakterį, gražiausias krašto šventes, senuosius amatus, miestelio įžymybes. Ekspozicijoje senosios fotografijos, žemėlapiai ir restauruoti eksponatai mena Salako krašto istoriją.

Rankraščiai ir knygos

Gražutės regioninio parko lankytojų centre galite pavartyti ir paskaityti 40 rankraščių rinkinį, kurio sudarytoja kraštotyrininkė mokytoja Vida Žilinskienė. Tai labai išsamiai ir kruopščiai surinkta medžiaga apie Salako krašto sakmes, padavimus, išnykusius kaimus, garsiausius žmones, amatus, šventes ir žaidimus, savanorius, kultūros paveldą, miestelio raidą.Bibliofilai gali patyrinėti senų knygų kolekciją, kurioje daugiausia XX amžiaus pradžios Lietuvos mokyklose naudoti vadovėliai, metodiniai leidiniai mokytojams. Teologinį skyrelį sudaro XIX amžiaus pabaigoje naudotos maldaknygės, kantičkos bei teologijos vadovėliai.

Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia

Ši bažnyčia buvo pastatyta 1906-1911m. ir vyskupo Pranciškaus Karevičiaus pašventinta Skausmingosios Dievo Motinos titulu. Bažnyčia įdomi tuo, kad visa pastatyta iš tašytų lietuviškų akmenų. Interjeras yra kuklus, mažai ornamentikos, bet daug šviesos. Bažnyčia turi vieną bokštą, taip pat sumūrytą iš akmenų. Šventorius aptvertas aukštoka tašytų akmenų siena. Didingai atrodo priešakinė šventoriaus dalis, akmeniniai laiptai. Bažnyčia neoromaninio stiliaus, turi neogotikos bruožų. Taip pat bažnyčios kiemelyje yra kelios įspūdingos senovinės medinės skulptūros, kryžiai.

Kunigokalnis

2 km. Į vakarus nuo Salako miestelio, miške yra kalnelis vadinamas Kunigokalniu.

Padavimas pasakoja, kad kadaise Salako vietovėje buvęs didelis miestas Sakalas. Jame buvusios 7 bažnyčios ir 7 vienuolynai. Turtingiausias vienuolynas buvęs Kunigokalnyje. Švedai, užpuolę Sakalą, degino, plėšė turtą, žudė žmones. Žmonės prašė pasigailėjimo, bet švedai sutiko liautis niokoję miestą tik tada, jei bus atiduotos jiems visos brangenybės ir auksas, esantis Kunigokalnio vienuolyne. Gyventojai kreipėsi į vienuolius. Vienuoliai pažadėjo, bet kai sukrovė viską į maišus, jiems pasidarė gaila atiduoti brangenybes priešui ir pasislėpė su jomis miške. Supykę žmonės užpuolė vienuolyną ir jį prakeikė. Tas prasmego į žemę, o švedai baigė griauti ir niokoti miestą.

Kitas padavimas pasakoja, kad seniai, dar baudžiavos laikais, Salake buvę labai reiklus kunigas, turėjęs daug žemės. Jis sėdėdavo šiame kalne ir stebėdavo kaip dirba baudžiauninkai, ar netinginiauja. Nuo to ir kalnas gavo pavadinimą – Kunigokalnis.

 Salako Pilkapiai

 Salako pilkapiai yra į vakarus nuo Salako miestelio, už 2 km., abipus kelio Salakas – Daugailiai. Vietiniai gyventojai juos vadina Kurganais ar Švedkapiais.

Dideliame plote yra apie 30 sampilų, 8 – 12 metrų skersmens ir 0,3 – 3m. aukščio. Aplinkui ir ant jų auga miško medžiai.

Pilkapius 1895 m. tyrė K. Gukovskis. Rasta žirgų griaučių, žąslų, vienas sudeginto žirgo kapas. Nežinomas tyrinėtojas 1896 m. rado pilkapyje žirgo griaučius su balno kilpomis, žąslus ir pjautuvą.

Pagal radinius pilkapiai priskiriami IX-XII amžiui.

1958 metais pilkapius tyrė Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos institutas.

Be šių pilkapių Salako krašte dar yra Avinuostos I ir Avinuostos II pilkapiai, Čepeliškių I ir Čepeliškių II pilkapiai, Giteniškės, Kiemionių, Samaukos ir Vyželių pilkapiai.

  Šv. Jono Nepamuko koplytėlė

Dviaukštė koplytėlė pastatyta XX a. pradžioje, o apie 1924 m. restauruota Petro Ivanausko. Ant betoninių pamatų stovi šešiakampio plano 290 x 240 cm pločio ir 721 cm aukščio pastatas. Abu koplytėlės aukštai vienodos formos, tik antrasis mažesnis. Puošnumo teikia kaltinis kryžius smailėje ant stogo. Koplytėlės pirmame aukšte yra nukryžiuotojo medinė skulptūra. Antrame aukšte stovėjo Rūpintojėlio skulptūra. Tačiau ji dingo ir 1968 metais vietoj jos patalpinta Šv. Jono Nepomuko skulptūra. Šis šventasis pagal katalikišką tradiciją yra tiltų, žvejų ir skenduolių globėjas

1996 metais koplytėlė atnaujinta, perdažyta, sutvarkyta jos teritorija. Jos teritoriją sudaro 20 m2 plotas.

Nepriklausomybės paminklas

 Nepriklausomybės paminklas pastatytas 1930 metais, minint Vytauto Didžiojo 500 metų mirties jubiliejų. Paminklą sukūrė ir pastatė M. Farbmann – Rytvė. Lėšas skyrė tuo metu Salake dirbęs vaistininkas Mačius.

Ant 5,02 x 4,04 m. ir 0,40 m aukščio pakylos stovi stačiakampis pjedestalas. Ant jo stačiakampis, į viršų smailėjantis obeliskas. Prie obelisko yra berniuko su fakelu ir moters figūros. Lipdant šias figūras pozavo Salako miestelio gyventojai M. Beinorytė ir E. Šakalys. Nulipdytą iš molio paminklą aptepė aliejumi, padengė nestoru gipso sluoksniu. Po to, supjausčius į dalis, buvo sumontuotas ant pjedestalo. Po paminklu įdėtas butelis su paminklo statymo data, žiniomis apie statytojus, sąlygomis ir keletu monetų.

1939 metų rugsėjo 28 d paminklas iškilmingai atidengtas ir pašventintas. Abiejose tako pusėse pasodinta po ąžuoliuką, kurie pavadinti “Vilniaus Medis” ir “Tautos vado ąžuolas”. Vilniaus ąžuolas išliko iki šių dienų. Tarybiniais metai buvo užtinkuoti tautiniai simboliai, kurie sugrąžinti 1988 metais restauruojant paminklą.

Vieta paminklui parinkta ne atsitiktinai. Dar apie 1740 metus čia buvo įkurtas šv. Augustino reguliarių kaunauninkų vienuolynas ir bažnyčia. Kada vienuolynas ir bažnyčia išnyko – neaišku. Po 1918 -1920 metų čia buvo įruoštos kapinės kariams savanoriams. Vaduojant Salaką iš bolševikų, ties Salaku žuvo eil. J. Martinonis, eil. P. Bobinas ir eil. A. Savukas. Kartu čia palaidotas ir Lietuvos savanoris Aleksas Katinas, žuvęs Biržūnų kaime. Čia buvo palaidoti ir vokiečių kariai, tačiau juos vokiečiai vėliau iškasė ir pervežė į Utenos kapines. Tarybiniais metais šie karių ir savanorių kapai buvo sunaikinti.

Jubiliejinis Paminklas

1996 metais Salako miestelis atšventė 500 metų jubiliejų. Šiai datai atminti Laisvosios aikštės centre pastatytas ąžuolinis stogastulpis, sukurtas tautodailininko J. Tvardausko.

Jame įrašyti poeto Maironio žodžiai:
„Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę,
Kame nuo amžių tėvai gyveno,
Čia tavo kūnas sau maistą semia,
Čia tavo dvasiai tiek sveiko peno“.

Laisvoji aikštė

Įdomus Salako miestelio išplanavimas. Centre keturios susikirtusios gatvės sudaro keturkampę aikštę. Jos plotas 1,2 ha. Nuo seno šioje aikštėje pirmadieniais vykdavo turgūs. Turgūs garsėjo gausumu ir turtingumu. Atvykdavo amatininkai iš aplinkinių miestelių. Čia galima buvo įsigyti stalių dirbinių, tinklų, valčių, lineikų, važelių, darbo įrankių, raštuotų audinių, maisto produktų, grūdų, gyvulių, paukščių ir kt.

Pokario metais turgus buvo iškeltas į tuščią vietą šalimais. Turgavietė paversta aikšte. Joje, vos įžengus tarybinei armijai, buvo pakartas nekaltai įskųstas Astafiejus Siniakovas. Tai pirmoji auka Salake. Vėliau šioje aikštėje būdavo paguldyti ir išniekinti žuvusiųjų partizanų kūnai. Juos po keleto dienų išveždavo į miškelį arba ežerą.

Aikštė pamažu buvo apželdinta, pasodinti medžiai, krūmai, gėlės. Ypač aikštė pagražėjo minint Salako 500 metų jubiliejų. Aikštės centre pastatytas šiam jubiliejui skirtas stogastulpis, nutiesti asfalto takai, pasodintas gėlynas.

Salako kapinės

Į šiaurės rytus nuo bažnyčios yra naujosios Salako kapinės. Jos įkurtos po bažnyčios pastatymo ir atidarytos 1914m. lapkričio 1d. Kapinių plotas 2,2 ha. Aptvertos metalinių virbų tvora, kurie įtvirtinti į betono stulpelius. Tvoros ilgis – 627m. Kapinės apšviestos elektra. Vasarą vandeniu aprūpina šaltinis, taip pat yra iškastas šulinys. Čia palaidoti Salakui daug nusipelnę žmonės: gydytojai, mokytojai, savanoriai ir kt. Vienas iš pirmųjų šiose kapinėse palaidotas liaudies meistras Antanas Klimanskas, kuris, įrengiant naujai pastatytą bažnyčią, atliko metalo darbus. Čia ilsisi ir bažnyčios paveikslų tapytojas Antanas Pūslys, mokytojas aušrininkas Antanas Poderys. 1998 m. kapinių teritorija išplėsta. Priskirtas naujas 1,5 ha plotas, kurio perimetras – 381,61 m. Naujame plote dar nelaidojama.

Totorių kapinės

Šalia neveikiančių senųjų Salako kapinių yra totorių kapinės. Kada jos įkurtos dokumentų nėra, tačiau jos veikia ir dabar. Mirusieji laidoti atvežami iš kitų vietovių. Abejas kapines skiria akmeninė tvora 45 m ilgio. Visa teritorija, kurią sudaro 0,08 ha, aptverta medine 80m. ilgio tvora.

Totoriai lanko ir tvarko savo kapines, gražiai prižiūri artimųjų kapus.

Žydų kapinės

Į rytus nuo Salako, miške yra senos žydų kapinės. Kada jos įkurtos, nėra žinoma, bet paskutinis laidojimas vyko 1941m. Kapinės užima 1,51 ha plotą. 1998 m. aptvertos metaline tvora, kurios perimetras – 531 m.

Karių kapinės

Karių kapinės yra Salako miestelio centre. Jose palaidoti Antrojo pasaulinio karo metu prie Salako kovose su vokiečiais žuvę 204 įvairių tautybių tarybiniai kariai. 1975 m. kapinės rekonstruotos. Įruošti du broliški kapai (6,5 x 2m ). Šalia kario statulos, abipus stovėjo po dvi betono plokštes, kuriose pritvirtintos metalinės plokštelės su žuvusiųjų kariniais laipsniais, pavardėmis ir inicialais.

Senosios kapinės

Į pietus nuo miestelio yra senos kapinės. Jos įkurtos dar praėjusiame šimtmetyje, ką bylojo lentelė, buvusi ant mūrinių kapinių vartų. 1980 m. rugpjūčio 25 d. kapinės uždarytos. Tvarkomi vos keletas kapų, kurių artimieji dar gyvena Salake.

Kapinių plotas – 1,1 ha. Aptvertos akmenine mūro tvora, kurios ilgis – 458 m. Apšvietimo ir vandens nėra.

Pietuose kapinių teritorija jungiasi su totorių kapinėmis ir turi bendrą tvorą. Šiose kapinėse stovėjo koplyčia, statyta 1786 m. grafo Manuči (Manuzzi). Dabar ji sugriuvusi ir išnykusi.

 Čepeliškių pilkapiai

 Pilkapyną sudaro 7 pilkapiai. Didesnės grupės pilkapiai išsidėstę kas 4 – 7 m šiaurės – pietų kryptimi siaura 30 m pločio ir 200 m ilgio juosta, 0,8 – 2,5 m aukščio sampilų skersmuo 6 – 14 m. Jų pagrindus juosia grioviai. 1958 ir 1972 metais pilkapyną tyrinėjo Lietuvos Istorijos instituto darbuotojai. 1994 metais nustatytos pilkapyno teritorijos plotas 0,80 ha. Pilkapių forma ir sampilai būdingi IX – XII a.

Kai kurie pilkapiai apardyti „lobių ieškotojų

Rusteikių pilkapiai

Jie yra apie 1,2 km į pietus nuo Steikių kaimo, Tūmiškių miške. Pilkapyną sudaro 10 neaukštų, įvairaus dydžio griovių, juosiamų sampilų.

 Rusteikių kaimo sentikių cerkvė

 Tai vietinės reikšmės architektūros paminklas. Remiantis archyviniais

dokumentais teigiama, kad Rusteikių sentikių bendruomenė susikūrė 1890 metais. Iki šių dienų išliko medinė cerkvė, pastatyta 1908 metais.

 Kiemionių piliakalnis

 Įrengtas kalvoje, šiauriniame Ligajų ežero krante. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr.– I tūkst. pradžia. Pietinio jo šlaito aukštis yra net 14 m, kiti – nuolaidesni. Rytinėje piliakalnio papėdėje 0,2 ha plote yra papėdės gyvenvietės liekanų – tai piliakalnį įrengusios ir jį, kilus pavojui, gynusios žmonių bendruomenės gyvenamoji vieta.

 Partizanų kalva

Tarybiniais metais miestelio centre esančioje aikštėje būdavo suguldyti Lietuvos partizanų ir kitų nužudytųjų kūnai. Po keleto dienų stribai lavonus išveždavo į netoli esantį miškelį, kur buvo nuo karo likę apkasai, juos mesdavo į duobes ir vos užberdavo smėliu. Žiemą, kad nereikėtų kasti sušalusios žemės, lavonus mesdavo į eketes Anglinio ežere. Naktį žmonės slaptai artimųjų ar pažįstamų lavonus patvarkydavo, labiau užberdavo žemėmis. Manoma, kad šiame miškelyje ir ežere yra apie 200 lavonų.

1990 m. laikinai Salake dirbusio kunigo Alfredo Kanišausko rūpesčiu kalnelis aptvertas grandinine tvorele, pastatytas metalinis paminklas – kryžius. Kai kuriems žuvusiems paminklus pastatė patys artimieji. Šis kapų kalnelis pašventintas ir pavadintas Partizanų kalva. Į ją veda asfaltuotas kelelis.

Napoleono akmuo

Šalia Salako pilkapių, kairėje kelio pusėje guli akmuo su ženklais – Napoleono akmuo.

Padavimas pasakoja, kad žygiuodamas į Maskvą Napoleonas ant šio akmens valgė pietus ir atminimui liepė iškalti jame dubenį ir valgymo įrankius.

Iš tiesų Napoleonas šiose vietose niekada nebuvo ir nepietavo, o visa tai tik gražus pasakojimas.

Akmuo yra pilkai rausvo granito 120x100 cm dydžio. Jame iškaltas apskritimas (lėkštė), 20x20 cm su tiesiu kotu apskritimas (šaukštas) ir tiesus kotas su lenktu skersiniu (šakutė). Kasinėjant 1 m gylyje rasta pelenų. Manoma, kad akmuo yra XII – XIII a. kunigaikščių valdų riboženklis.

 Antalieptės marių (1911 ha) vaizdas.

Jos susiformavo 1959 metais, patvenkus Šventosios upę ties Jūžinto ežeru ir pradėjus eksploatuoti Antalieptės hidroelektrinę. Vandens lygis pakilo 7 m, ir 26 ežerai susijungė į vieną reto gražumo vandens telkinį su 50 salų. Tiltiškių vandens malūne veikia Energetikos muziejus. Jame per 2 tūkst. eksponatų: savadarbės kaimo žibalinės, žvakidės, žvejų, šiltnamių ir kitokios lempos, elektros lemputės – nuo pačių didžiausių iki miniatiūrinių, telpančių žmogaus kraujagyslėse, ryšių, radiotechnikos ir kitokios lempos, sukeliančios ne tik švytėjimą, bet ir skleidžiančios rentgeno, baktericidinius spinduliu.

 Puodiakalnis

0,5 km į pietvakarius nuo Salako yra aukšta kalva. Tai Salako piliakalnis. Žmonės vadina jį Puodiakalniu, nes seniau iš čia esančio molio buvo žiedžiami puodai.

Padavimas pasakoja, kad Salako mieste stovėjusi tvirta pilis, gynusi miestą nuo priešų. Ją vadino Didžioji Laba. Karo su švedais metu buvo sunaikintas miestas, neatsilaikė ir pilis. Ji buvo sugriauta ir sudeginta.

Atsistačius miestui, pilis nebebuvo atstatyta. Taip ir liko tuščias piliakalnis.

 Tiltas per Šventąją

 Deja, iki mūsų dienų iš šio architektūrinio statinio upės vagoje beliko tik keturkampis iš rąstų suręstas polis, sutvirtintas akmenimis. O seniau tiltu iš Žagarynės kaimo gyventojai drąsiai važiuodavo net dvikinkiais vežimais. Beveik 250 km ilgio Šventoji – didžiausias Neries intakas ir ilgiausia upė, kuri visa teka Lietuvos teritorija. Anot rašytinių šaltinių, joje buvo

krikštijami pulkai suvarytų žmonių, todėl upė ir pavadinta Šventąja.

Salako pušis

Į rytus nuo Salako, Luodžio ežero pakrantėje auga sena stora pušis, vadinama Salako pušimi.

Luodžių dvaro grafas Jurgis Žiunienas, ruošdamasis išvažiuoti į Prancūziją, pardavinėjo savo dvaro žemę. Keletas Salako gyventojų valstiečių priklausė jo dvarui ir buvo vadinami luodykščiais. Šitiems valstiečiams grafas padovanojo po keletą hektarų žemės. 1927 m. prie šios pušies grafas įteikė valstiečiams nuosavybės dokumentus. Valstiečiai atsidėkodami suruošė puotą. To atminimui prie pušies buvo prikaltas kryžius. Ilgainiui kitos pušys buvo iškirstos, tačiau kirtėjai nežinojo, kodėl ant vienos iš jų yra kryžius ir ją paliko. Taip ši pušis , menanti grafo dovaną, liko augti.

Pušies apimtis 1 metro aukštyje yra 3,35 m.

Luodžio ežeras

Į rytus nuo Salako tyvuliuoja Luodžio ežeras. Tai šeštas pagal dydį Lietuvos ežeras. Jo plotas – 1320 ha. Ilgis – 6,7 km, plotis – 3,9km. Giliausia vieta – 16,5 m. Kranto linija labai vingiuota ir sudaro 26,5km. Ežere trys salos : Dirbamoji (Krutamoji), Juodoji ir Pilala (Bukietas). Rytiniame krante 3 km ilgio įlanka Kopta. Per ją buvo seniau nutiestas medinis tiltas, jungiantis pakrančių kaimus. Pietinėje dalyje į ežerą nusidriekusi ilga smėlio nerija – Špilius. Ežere gausu sėklių.

Pro ežero šiaurės rytinį kampą prateka Šventosios upė. Ežeras gausus žuvimis.

Luodžio ežerą supa pušynai, puikios poilsiui vietos. Čia pradeda įdomių turistinių kelionių maršrutai valtimis Šventosios upe, Antalieptės mariomis ir ežerais. Plaukti galima iki pat Neries ar net Kauno. Ežeras yra Gražutės regioninio parko teritorijoje. Parke tyvuliuoja unikalus benuotakis Švento ežeras, kurio vandens horizonto svyravimai didžiausi iš visų šalies ežerų – kas 30 metų krištolinis ežero vanduo tai pakyla, tai vėl nusenka 3 m. Vandens skaidrumas net 6,5 m! Ne veltui šį ežerą mokslininkai vadina Lietuvos Baikalu. Švento ežero krantai lėkšti, atabradai dideli, smėlis grynas, baltas, smulkus, visai kaip prie jūros.

Žagarinės kaimo senosios kapinės

Tai valstybės saugomas istorijos paminklas. Kapinaitėse atgulė senojo kaimo gyventojai. Užeikite, galbūt tik jums pavyks perskaityti seną antkapyje iškaltą epitafiją ar rasti senųjų kryždirbių nukaltą kryžių.

Gražutės mažasis dviračių trasos žiedas

dalis jos jungiasi su Gražutės didžiuoju dviračių trasos žiedu

Apkartų pilkapiai

Respublikinės reikšmės archeolo-gijos paminklasyra valstybiniame Gražutės miške. Pilkapyną sudaro penki 1 m aukščio ir 6–8 m skersmens sampilai. Aplink sampilus pastebimos griovių žymės. Spėjama, kad pilkapiuose laidota IX–XII amžiuje. Deja, kaip ir daugelis krašto pilkapių, Apkartų pilkapiai nukentėjo nuo „lobių ieškotojų.

Bielkaučyznos piliakalnis

Dar kitaip vadinamas Batarėja. Įrengtas atskiroje kalvoje. Šlaitai statūs, iki 15 m aukščio. Šiaurrytinėje pusėje yra išlikę du gynybiniai pylimai ir trys grioviai. Visą piliakalnį juosia terasa. Piliakalnis datuojamas I tūkst. Pradžia

 Gulbinės liepos

 Saugomas gamtos paminklas. Trikamienės liepos senovėje buvo garbinamos. Tikėta, kad jos

turi antgamtinių, gydomųjų savybių. Manyta, kad liepų karnos ir lazdos apsaugo nuo piktų dvasių, į jas netrenkia perkūnas. Liepa buvo likimo deivės Laimos ir meilės deivės Mildos buveinė.Jau vėlesniais vėlių kulto laikais tikėta, kad liepose gyvena mirusių moterų vėlės.

Janinos Milašienės ekologinis bitininkystės ūkis

Pagrandų kaime. Smaližiams ir smalsuoliams siūlome būtinai pasibelsti į šios sodybos duris. Maloni šeimininkė, kuri jau daugiau nei keturiasdešimt metų bitininkauja, mielai jus priims, skaniai pavaišins, pamokys, kaip gražiai sugyventi su kartais skaudžiai geliančiais vabzdžiais.

 Galimos papildomos paslaugos:

  • Apgyvendinimas
  • Maitinimas

Išankstinė rezervacija

Neradote jums aktualios informacijos, kilo papildomu klausimų ar pasiūlymu, parašykite mums:





Šalis



Atvykimo data


Išvykimo data


Svečių skaičius


Pasirinkite kambarį


Pridėti kitą kambarį
SIŲSKITE UŽKLAUSĄ
Pastaba:

Gaves Jūsų užklausą mūsų viešbučio administratorius susisieks su jumis per 24 val. el. paštu ar telefonu ir suderins užsakymo detales. Laukiame Jūsų apsilankant pas mus.